“Viešpatie, aš prašau ne stebuklų ir ne miražų.
Išmokyk mane mažų žingsnelių meno…
Padėk man tapti pastabiu, kad kasdienybės margumyne laiku pamatyčiau atradimus ir patirtį, kuri skirta man.
Padėk man išmokti teisingai naudoti savo gyvenimo laiką. Padovanok man išminties, kad atskirčiau svarbiausius dalykus nuo mažiau svarbių.
Padėk man būti ČIA ir DABAR, išgyvenant šią akimirką kaip pačią svarbiausią.
Apsaugok mane nuo naivaus tikėjimo, kad gyvenime viskas turi vykti sklandžiai. Padovanok man aiškų suvokimą, kad sunkumai, kritimai, pralaimėjimai ir nesėkmės yra neatskiriama gyvenimo dalis, kuri padeda mums augti ir bręsti.
Primink man, kad Širdis dažnai ginčyjasi su protu.
Kai reikės, atsiųsk tą, kuriam užteks drąsos pasakyti man tiesą. Ir padaryti tai su Meile.
Aš žinau, kad labai daug klausimų išsisprendžia, kai tiesiog pasitiki Pasauliu. Todėl prašau išmokyti mane kantrybės.
Tu žinai, kaip mums reikalinga Draugystė. Leisk man būti vertam šios nuostabios likimo dovanos.
Prašau išminties, kad reikiamą akimirką, reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje, tylint ar kalbant, aš galėčiau padovanoti kažkam taip lauktos šilumos.
Apsaugok mane nuo baimės ką nors gyvenime praleisti.
Duok man ne tai, ko aš linkiu pats sau, o tai, kas man iš tikrųjų būtina.
Išmokyk mane mažų žingsnelių meno…”
A. de Saint-Exupéry
