Tėvai apie vaikus

Lukas, 4 m. Vaikui diagnozuotas autististinis  vystymosi sutrikimas. Kai kurios sąvybės atitiko 10 mėn. Vaikui, pvz.,nekalbėjo, kai kurios buvo kaip 2-jų metų vaiko. Pradažia treniruočių buvo sunkoka, reikėjo laikyti, kad nenutrauktų daviklių nuo galvos ir ausų. Bet po 10 – 12 kartų jis jau sėdėjo fotelyje vienas su prilipdytais davikliais ir linksmai žiūrėjo savo mėgstamą filmuką. Dar po 10 seansų darželio, kuri lankė Lukas, auklėtojos sakė, kad tai geriausias vaikas grupėje. Be to pasikeitė elgesys troleibuse, kai reikėdavo išlipti. Jis labia nenorėdavo lipti lauk, įsikibdavo į turėklus ir verkdavo. Močiūtė duodavo saldainį, tai kol jis valgydavo, išnešdavo iš transporto priemonės. Dabar to nebereikėdavo, Lukas išlipdavo be didelių kaprizų ir visa kelią, nuo stotelės iki kabineto durų bėgte nubėgdavo, močiutė vos spėdavo vytis. Atėjęs jau pats mums rodydavo, kur ką reikia prijungti ir įjungti. Viso Lukas praėjo apie 40 treniruočių 2012 metų vasarą. Pabaigoje seansų pradėjo skaičiuoti iki dešimties balsu, bet angliškai, nes žiūrėdavo angliškus filmukus. Pradėjo žiūrėti žmonėms į akis. Po to tėvai išvyko į Angliją gyventi. Sutikome Luko močiutę 2016 metų pradžioje. Pasiteiravome: kaip gyvena Lukas? Atsakė, kad labia gerai, lanko Londone normalią pradinę mokyklą. Bendrauja ir mokosi patenkimai. Yra hyperaktyvus, bet suvaldomas .

Paulius, 7 m., Autistinis sutrikimas, hyperaktyvus. Nekalba. Lanko specialių poreikių darželį. Labiausiai jo elgesyje trukdė tai, kad labai sunkiai sekdavosi vakare nuvesti ir užmigdyti, naktį šlapindavosi į lovą, sunku pereiti nuo vienos veiklos prie kitos ir kita. 2014 m praėjo apie 20 sensų. Mama pasakojo, kad darželyje auklėtojos pastebėjo elgesio pasikeitimų į gerą pusę. Tapo drausmingesnis, tai pastebėjome ir mes. Pradžioje atėjęs į seansą įbėgdavo į kabinetą ir puldavo prie cukrinės cukraus. Teko slėpti į stalčių, tada plėšdavo stalčių rankenas, vos galėdavom išlaikyti. Bet po keletos seansų užmiršome paslėpti cukrų prieš jam ateinant. Įėjus į kabinetą, jo žvilgsnis nukrypo į cukrinę. Tą pastepėjom, ir sakom: Pauliau, ten eiti ir imti dabar negalima. Jis pakluso ir ramiai atsisėdo į krėslą, to anksčiau nebūdavo. Taip pat, mama pasidžiaugė, kad jau pampersų nakčiai nebereikia ir daug lengviau įkalbama eiti miegoti. Tokie ryškiausi pasikeitimai įvyko po gana mažo skaičiaus treniruočių NGR metodu. Tokiems vaikams reikia lankyti treniruotes nuo pusės metų iki metų laiko, po du kartus per savaitę. Pasaulinėje praktikoje daug vaikų net pradeda kalbėti.  Daugelyje šalių, kaip JAV, Prancūzija, Olandija, NGR neuroninio grįžtamojo ryšio metodo treniruotes kompensuoja ligonių kasos ar sveikatos draudimas, kai seansus skiria gydytojai. Tose šalyse tai normali gydymo sudėtinė dalis, papildanti kitus medicininius būdus.

Indrė, 18 m., Kreipėsi dėl panikos atakų, kurios labia sustiprėjo per gimnazijos baigiamuosius egzaminus. Panika tęsdavosi net po mėnesį, sunku būdavo išeiti iš namų, apie darbą ir mokslus net galvoti negalėjo.

Neurotreniruotes pradėjo lankyti 2015 rudenį. Po trijų mėnesių lankymo, po tris kartus per savaitę, panikos atakos jau praktiškai neišsivystydavo. Jei ir bandydavo prasidėti, ji greitai susitvardydavo, ir vėl būdavo rami.

Paskui įsidarbino, kas anksčiau atrodė neįmanoma. Pirmą darbo savaitę, sudėtingoje situacijoje, vėl buvo pasirodžiusi panikos ataka, bet ji ilgai netruko. Atėjo į dar keletą seansų – penkis ar šešis. Su kliente palaikome ryšį, tai sakė, kad šiai dienai viskas tvarkoje, laiminga jaučiasi tiek gyvenime, tiek darbe. Ruošiasi psichologijos studijoms, atėjo aiškumas ką ir kur nori studijuoti, nors po gimnazijos baigimo tokio jausmo neturėjo. Norime atkreipti dėmesį, kad NGR treniruotės gerina sąmoningumą ir proto aiškumą, mažina stresą ir didiną gyvenimo džiaugsmą.

Aivaras, 18 m., Kaip sakė tėvas, sūnui, prieš paskutinius mokslo metus gimnazijoje, išsivystė stiprus psichinis sutrikimas. Gydėsi pas įvairius psichoterapeutus ir psichologus jau gerą pusmetį. Vartojo raminančius ir psichotropinius vaistus, kai susirado mus. Vaikinas buvo labia prislėgtas, nekalbus ir sakė, kad nebenori gyventi. Pamokų praktiškai nelankė, nes negalėdavo išsėdėti net vienoje pamokoje. Tėvai galvojo, kad sūnus jau nebaigs gimnazijos, nors prieš tai jis buvo įvairių respublikinių olimpiadų laimėtojas. Pradėjo lankytis pas mus tris kartus per savaitę.  Iš lėto, po kokių 5 ar 6 kartų pradėjo jaustis savijautos pagerėjimas. Jau galėjo išbūti dvi- tris pamokas (gerai, kad mokytojai buvo supratingi, ir palaikė vaikiną). Toliau lankant Neurotreniruotes vis geriau jautėsi. Jį prileido prie egzaminų. Į treniruotes ateidavo vis rečiau, dažniausiai prieš egzaminą – dėl “drąsos”. Egzaminus išlaikė sėkmingai ir įstojo į Medicinos universitetą Kaune. Visų vaistų atsisakė. Šiuo metu jokių sveikatos problem neturi, studijuoja sėkmingai ir džiaugsmingai.

Darius, 16 m., Tėvas kreipėsi į mus prašydamas pagelbėti, nes sūnus blogai mokėsi, rūkė, įsitraukė į blogas kompanijas, vėlai pradėjo grįžti namo. Pakvietėme jį į Neurotreniruotes, pradžioje jis nelabai norėjo lankytis pas mus, buvo paniuręs ir piktas, nes laikėsi nuomonės, kad su juo viskas gerai, tik tėvai kažko nepatenkinti ir nori jį pataisyti. Vis dėlto po 15 kartų vaikinas pasikeitė. Tėvai džiaugėsi, kad sūnus metė rūkyti, pradėjo sportuoti, atsisakė netinkamų draugų, pagrėjo mokymasis ir atsirado džiaugsmingas požiūris į gyvenimą ir tikslo siekimas.

Tokių ir panašių atvejų per daug darbo metų su NGR metodu, galime paminėti nemažai. Bet norime pabrėžti, kad vaikai greičiau pasveiksta, kai mama kartu praeina NGR treniruočių sveikatingumo kursą.

Comments are closed.