Tikriausiai niekada nebandėte savo įsitikinimų stiprumo išreikšti procentais, bet jeigų pabandytumėte, pamatytumėte, kad daugiausia procentų surinktų tie įsitikinimai, kurie atspindi realų Jūsų gyvenimą. Tarkime, skaitydami statistikos duomenis susiformavote 60% stiprumo įsitikinimą , kad „ dvi iš trijų santuokų baigiasi skyrybomis“. O tikimybė, kad jūsų santuoka gali ir neiširti, liko 40%. Tai kuria galimybe labiau tikite ? Kurią vertinate kaip labiau tikėtiną ateities variantą ?. Aišku, skyrybas. Tai ir pamatėme, kokiu būdu susiklosto įvairios gyvenimo situacijos.
Galite paprieštarauti, esą “rėmėtės tikrais statistikos duomenimis, kurie skelbia tiesą”. Statistiškai tie duomenys gali būti tikslūs, tačiau tai visai nereiškia, kad juos turite įsileisti į savo pasaulį. Tokia yra kitų žmonių kuryba, ir jums visai nebūtina jos priimti kaip savo asmeninės tikrovės. Kiekvienas pats kuria savo gyvenimo scenarijų ir renkasi pasaulį, kuriame gyvens.
Visuomenė priima tam tikrus modelius kaip tikrovę, nes žmonės tam pritaria. Jei sudarytume savo įsitikinimų sąrašą, nustebtumėte pamatę, koks jis ilgas būtų.Pabandykite iš tikrųjų surašyti visas savo mintis, nuomones, jausmus ir pasvarstymus, pavyzdžiui apie orą – koks jis šaltas, karštas, kaip lyja, sninga ir taip toliau. O jei paimtume žmonių santykių sferą, tai rašytumėte labia ilgai. Į savo gyvenimą galite pažvelgti iš daugybės taškų ir visais atvejais susidursite su įsitikinimų (pažiūrų, nuomonių) modeliais, kurie atsispindi jūsų kalboje ir poelgiuose. Greičiausias būdas, padėsiantis jums nebegyventi su senais ir jau nebetinkančiais modeliais – tai pasinerti į dabarties akimirką ir pasiryžti atsisakyti visų dalykų, kurių nebenorite kurti.
Mes nežinojome, kad patys kuriamės savo tikrovę, nes tokia buvo mokymosi žemėje sąlyga. Mokydamiesi užmiršome, jog esame tikrovės kūrėjai. Tai buvo būtina, nes kai paaiškėja, kad patys ką nors sukūrėte, situacija netenka mokomosios galios. Jūs tą tiesą turite pažinti evoliucinuodami ir kaupdami išmintį, todėl, norėdami mokytis fiziniame Žemės matmenyje, sau meluojate, kad “aš to nesukūriau”. Tai jums leidžia situacija patirti tol, kol išmokstate jos teikiamas pamokas. Galų gale pamokas išmokstame : kai sau pasakote „aš tai sukūriau“ ir tai žinote, jog tai tiesa, situacija išnyksta.
O kol kas esame linkę tikėti išgirstais ar perskaitytais dalykais. Ir tik vėliau pamatome, kad didžioji dauguma pasaulio žmonių yra valdomi nesuskaitomos gausybės įvairiausių tikėjimų, įsitikinimų ir idėjų.Tada pradedame po truputi vaduotis iš sustabarėjusių modelių, kurie iki tol formavo jūsų gyvenimą. Tokiu būdu įgyjame laisvės daugiau rinktis, kuo tikėti, o ką atmesti. Išmokstame į savo gyvenimą priimti tik pačią aukščiausią tiesą. Todėl galite pasiryžti, kad į viską dabar žvelgsite savo, tikrovės kūrėjo, akimis. Ką nors skaitydami ar girdėdami, paklauskite savęs : „ Ar tai tokia tikrovė, kurioje viešpatauja ir visus vienija aukščiausia išmintis? Ar tokią tikrovę aš renkuosi palaikyti, prisidėdamas prie jos savo galia ir energija?“. Galbūt jaučiate, jog yra ir kitokia tikrovė, kuri daug geriau patenkintų daugumos lūkeščius? O jei dar negalite pasikliauti savo vidiniu vedliu ir nesate tikri, kuri tikrovė jums tiktų labiausiai, prašykite, kad įsivyrautų aukščiausia prigimtinė dieviška tvarka. O paskui tiesiog leiskite įvykiams klostytis taip, kaip jie klostosi.
Tapdami suprastingesni ir išmintingesni, mes vis lengviau prisiimsime autorystę viso to, kas psireiškia mūsų gyvenime.
Jei nesutinkate, kad savo tikrovę kuriate patys, tai neigiate tiesą. Tik tiesa panaikina melą. Jei nenorite priimti atsakomybės už savo kūrybos rezultatus,kai jie neigiami, tai tokiu melu neigiamybes tik sustipriname ir jos toliau gyvuoja, nes jas sukūrusi energija negali išsisklaidyti kol jos neapšviečia tiesos šviesa.
Paimkime paprastą pavyzdį: išyra pora, nes vienas iš partnerių palieka kitą ir pradeda naują gyvenimą su kitu žmogumi. Paliktasis, žinoma, jaučiasi patyręs didžiulę „skriaudą“. Šitame scenarijuje įprasta smerkti tą, kuris „išdavė“, ir tą naują žmogų, tačiau niekas nesusimąsto, kad galbūt tolkią situaciją sukūrė pats paliktasis. Į jį įprasta žiūrėti kaip į varkšę auką, kuri nieko negalėjo padaryti. Šitaip paneigiame faktą, kad gyvenimo situacijas ir įvykius kuriame patys, idant daugiau išmoktume, o ką nors pavadinę „vargšeliu“, kuriam nepavyko susitvarkyti gyvenimo, mes drauge nepripažįstame jo, kaip dvasinės būtybės, galių. Tačiau jei žmonės situaciją vertins taip būtent taip, jie problemos neišspręs. Kartais girdime, kad paliktasis partneris „daug metų kentėjo dėl tos skrieudos“, tačiau tai tik parodo, kad jam nepavyko prisimti atsakomybės už savo kūrybos rezultatus. Vėliau galime išgirsti, jog „jis pagaliau atsigavo“, o tai dažniausiai reiškia, kad jam pavyko tą „išdavystę“ giliai savyje palaidoti ir jam jau nebeskauda. Kai neigiame atsakomybę už tuos dalykus, kurie vyksta mūsų gyvenime, aplink save kuriame tirštų ir klampių energijų aplinką, kuri neleidžia mums patirti gyvenimo dieviškumo, laimės ir džiaugsmo.
Gal būt ir jums yra tekę išgyventi skausmingą ar liūdną situaciją, kuri vertė sakyti, kad dėl to kaltas kas kitas, tik ne jūs. Norėdami pamatyti tiesą ir įsitikinti, kad viskas yra mūsų pačių rankose, turėtume tarti sau: „Aš tai sukūriau. Prisimu visą atsakomybę už tai, ką pats pritraukiau į gyvenimą į savo gyvenimą, kad išmokčiau būti stipresnis ir labiau mylėti“. Pradžioje tai gali būti nelengva, nes mes esme linkę kaltinti kitus ir norime, kad jie kentėtų dėl to, „ką padarė mums“. Jūs tai padarėti, o įvykio detalės visai nesvarbu.Visą tą epizodą sukūrėte jūs patys, todė jis ir atsirado jūsų gyvenime. Todėl pasistenkite pamatyti, ką iš to įvykio išmokote ar tebesimokote. Pamatysite, kad viso mokymosi tikslas yra išmokti besąlygiškai mylėti.