Pagal Helingerį.
Vyras yra vyras tik tuo , kad turi moterį, ir atvikščiai, moteris yra moterimi tik tuo, kad turi vyrą.Meilė yra tai, kad jiedu, kaip vyras ir moteris, nori vienas kito. Nusprendus sudaryti porą kitu pagrindu, ryšys žlunga. Tokie kiti pagrindai būna : finansinis saugumas vienam, o kitam reguliariai verdamas maistas, patogumas, kad , kad nebereikės rūpintis skalbimu, visada šalia protingas pašnekovas, konfesinis bendrumas arba noras ateityje turėti vaikų.
Tikra santuoka vyrui nusiseka dažniausiai tik tada, jei jis širdyje priima tėvą tokį, koks jis yra. Moterims atitinkamai tas pats galioja motinos ažvelgiu. Kai moteris susipažysta su vyru, kuris nepriima savo tėvo, jame (nesąmoningai ) ji neįžvelgia tikro vyro. Kadangi vyriškumą vyras gauna iš savo tėvo. Taiga jei tėvą atstumia, malšina vyriškumą savyje.
Robertas Bly savo knygoje “Geležinis žmogus. Knyga api virus” rašo, kad liaudies psichologijos tyrinėjimai parodė, jog JAV 1940 metais jaunuolis, kad taptu “vyru”, turėjo padaryti tik viena – atsisakyti tėvo.Sūnūs įsivaizdavo tėvus kaip kvailokus objektus, iš kurių galima pasišaipyti. Kasi š to išėjo, nesunku suvokti – praraja.
Robertas Bly konstatuoja, kad šių laikų jaunuoliams trūksta “tėviškų syvų”. Būdas, kaip jis įsivaizduoja tų syvų paėmima, turi panašumo su Helingerio teiginiais : “ Tėvas duoda, o sūnaus kūnas, – ne jo dvasia, – priimamaistą toje plotmėje, kuri guli gyliai pasąmonėje. …. Pamažu jis pagauna ir dainą, kuria dainuoja suaugusio vyro ląstelės….
Kokių padarinių sukelia tėvišku ir vyrišku syvų trūkumas, Bly aprašo savo knygoje. Jaunuoliai vysą savo gyvenimą ilgisi tėvo, patys to nesuvogdami. Jiems trūksta kažko lemiamo.Ir pasąmonė į tai reaguoja. Bly mini trauma vieno jaunuolio. Jo tėvai išsiskyrė, kai jam buvo dvylika. Jis augo pas motiną. Visą jaunystę jis bendravo tiek su moterimis, tiek su vyrais. Tvirčiausia draugystė užsimegzdavo su feministėmis, kurios jį labiausiai žavėjo. Vėliau jis užsiėmė politika ir specializavosi moterų teisių gynime. Jis liko nevedęs. Priešingai negu moterims, jam trūko lytinio identiteto. Moterys nerasdavo jame vyro.
Helingeris prisimeną vieną klientą, kuris buvo 40 metų amžiaus. Savo elgesiu jis priminė įbaugintą moterišką jaunuolį. Jis buvo tik nesenai išsikėles iš motinos namų. Tėvas buvo mires jau prieš daugelį metų. Motina tėvo nekentė ir jį chaeakterizavo kaip “ištižėlį”, kuris negali būti sūnui pavyzdžiu. Tačiau, kad irk oks blogas būtų tėvas, “ tėviškų syvų “ jaunuolis galėjo gauti tik iš jo.
Kliento troškimas buvo toks “Noriu išsivaduoti iš depresijos, noriu daugiau pasitikėjimo savimi ir pagaliau noriu tapti vyru”. Kai jis man pradėjo vardinti neigiamas tėvo savybes aš jį nutraukiau. Prašau papasakoti kokį nors vieną teigiamą prisiminimą su tėvu iš vaikystės. Vyras palenkė galvą ir išties papasokojo epizodą, kuriame jiedu su tėvu sutarė. Staiga jis pravirko. Jam buvo labia nejauku pajusti, kad jis savo tėvą mylėjo. “ To aš nesuprantu, – sake jis: – Aš jį atstumiau, kaip čia išeina”.
Užuot su juo diskutavęs, norėjau vieno pratimo pagalba, padėti pajusti giliau meilę tėvui, tačiau jis nebenorėjo jausti nei meilės, nei skausmo. Kito susitikimo atsisakė., taip ir liko tėvo syvai toliaujam “saugojami”.
Beje, nepaisant 40 metų amžiaus, tas vyras nebuvo turėjęs santykių su moterimi. Juo mažiau tėviškų syvų vyras yra “išgėręs” ,juo jis neidomesnis moterims. Tokiems vyrams moterys jaučia tik užuojautą, juose jos nemato nieko patrauklaus.
Šeimoje turėtų būti ” tėvelio sūnelis” ir “mamytės dukrelė”, bet , deje, dažnai elgiamasi atvirkščiai.