Kadangi didžiają dalį dienos, kai esame sąmoningi ir budrūs, praleidžiame sutelkę į išorinę aplinką, o mūsų smegenys tada dirba beta režimu, pakalbėkime apie tris beta diapazonus.
- Žemutinis beta bangų diapazonas. Jis apibūdinamas neįtemptu, ramiu dėmesio sutelkimu į jus dominantį objektą: jų ribos – nuo 13 Hz iki 15 Hz (ciklų per sekundę). Kai atliekamas darbas jums daugmaž žinomas, jūsų smegenys veikiausiai veiks žemutiniu beta režimu, nes darote tai be didesniu pastangų.
- Vidutinis beta bangų diapazonas. Jos sklinda, kai ilgam sutelkiame dėmesį į kokį nors išorinį dirgiklį. Geras pavyzdys yra mokimasis. Šio beta bangų diapazono ribos yra nuo 16 Hz iki 22 Hz.
Vidutinis beta bangų diapazonas, tam tikru net ir žemosios beta bangos, atstovauja sąmoningam ar racionaliam mąstytmui bei budrumui. Jos atsiranda aplinkos dirgikliams stimuliuojant galvos smegenų žievę, kuri surenka jutimų teikiamą informaciją ir lipdo ją į vientisą darinį.Kaip galite įsivaizduoti, jums susitelkus į tai, k matote, ką girdite, ragaujate, jaučiate ir užuodžiate, smegenyse vyksta sudėtingi procesai, palaikantys šio lygmens aktyvumą.
- Viršutinio beta bangų diapazono apatinė riba yra 22 Hz, o aukštutinė – 50 hercų. Šios bangos pastebimos labai įtemptomis minutėmis, kai kūnas gamina su išlikimo instinktu susijusias nuožmias chemines medžiagas..
Aukštosios beta bangos: trumpalaikisišlikimo mechanizmas su ilgalaikėmis neigiamomis pasekmėmis
Kritiškos padėtys visada sužadina didžiulį smegenų aktyvumą. Padėdama staigiai susitelkti galimai pavojingose situacijose, gamta mus apdovanojo „pulti arba sprukti“ reakcija. Išsiskyrusios cheminės medžiagos stipriai sujaudina širdį, plaučius ir simpatine nervų sistemą, o taisavo ruoštu dramatiškai pakeičia fiziologinę būseną. Pakinta mūsų suvokimai, elgsena, nuostatos ir emocijos.Ji verčia mus elgtis kaip išgąsdintiems gyvūnams. Mūsų dėmesys nukripsta vien į išorinę aplinką, o protas maksimaliai įsitempia. Persijungti į aukštųjų beta bangų režimą smegenis skatina tokios emocijos, kaip antai, nerimas, jaudulys, pyktis, skausmas, kančia, nusivylimas, baimė ir net varžymosi dvasia.
Tikro pavojaus ar kritiškos padėties akivaizdoje šis mechanizmas išties naudingas.Jis mums padeda atlikti daug netikėtai iškilusių užduočių, kurioms reikalinga staigi reakcija ir ryžtingi veiksmai.
Ilgą laiką užtrukusi tokia būsena neišvengiamai paveiks širdį, atsiranda virškinimo sistemos sutrikimai, silpsta imuninė sistemair iš viso to pradeda reikštis įvairios ligos.
Viršutinis beta bangų diapazonas trukdo susitelkti į vidų
Stresas kyla dėl priklausomybės nuo didžiosios trijulės ( aplinka, kūnas,laikas). Bėda yra ne aukštas budrumo lygmuo, negerai tai, kad būdami tokios būsenos sutelkiame dėmesį vien tik į aplinką ( žmones, daiktus, vietas ), savo kūną, jo funkcijas (esu alkanas…, esu per silpnas…, norėčiau gražesnės nosies…, esu labai stora, palyginus su ja…, ) ir laiką ( paskubėk…, visai nebėra laiko…, )
Esant šios būsenos, išorinis pasaulis atrodo tikresnis už vidinį pasaulį. Pirmiausia mūsų dėmesys krypsta į sudėtinesišorinės aplinkos dalis t.y. tapatinamės vien su materialia sfera. Kritikuojame visus pažįstamus, kabinamės į nuosavybę, baimindamiesi kad galime ją prarasti, kvaršiname sau galvą dėl vietų , kurias mums reikia aplankyti, vis jaudinamės dėl laiko. Šitaip gyvenant lieka labai mažai resursųsužadinti pokyčius išties kurių mes norime ( ir reikia ) – eiti vidun… stebėti ir sekti savo mintis… elgsena ir emocijas.
Savo gniaužtuose jus laikančios emocijos verčia mastyti praeities sąvokomis- kitą akimirką bandote numtyti remdamasis praeitimi, o o šios akimirkos smegenys tiesiog nesugeba suvokti. Dar nepažintiems dalykams pasirodyti jūsų pasaulyje nera vietos. Jaučiatės atskirtas nuo kvantinio lauko ir nesugebate net įsivaizduoti naujų galimybių, kurios imanomos jūsų aplinkybėmis. Jūsų smegenys veikia ne kūrybiniu režimu: jas užvaldė išlikimas, o kuria jos blogiausius imanomus scenarijus. Problema ta , kad nervų sistema beveik nepriims informacijos, neatitinkančios kritiškos padėties būsenos. Jei jaučiate, kad jus ištiko krizė, smegenims pirmiausia rūpės išlikti, o ne mokytis.
Atsakymas ateis pakilus aukščiau ramybės neduodančių emocijų, palikus mintis, dėl kurių sukate galvą, nes visa tai neleidžia jums atitrukti nuo praeities.
Su pasąmone susiliečiame suvokdami, ne analizuodami.
Atpažinti beta būseną nesunku: jei nuolatos analizuojate, vadinasi, jūsų smegenys veikia beta režimu, o tai jums neleis įžengti į pasąmonę. Iš tikrųjų sąmoningumas ir gebėjimas suvokti gali egzistuoti be analizės. Antai papraščiausiai suvokiate: jaučiu pyktį. Analizuodami neapsiribotume šiuo paprastu pastebėjimu ir mintytumėte maždaug taip: Kodė taip ilgai neatidaro šio tinklapio? Koks kvailys kūrė šią svetainę? Po galais, kodėl internetinis ryšys toks lėtas visada, kai tik man reikia skubiai ką nors persisisiūsti? O suvokti reikštų papraščiausiai pastebėti mintį ar jausmą, neleidžiant jam sužadinti tolesnių minčių srauto. Toks kelias į normalią būseną ir sveiką gyvenimą.