Mes suvokiame (arba ne), kad žmonės yra susisklsę, gyvena kaip dvi skirtingos būtybės: viena versija yra išorei, o kita – tikroji asmenybė.
Pirmoji yra fasadas, kurį rodome pasauliui. Tai visa, ką darome, norėdami suteikti kitiems mums patrauklią savo iliuziją, pristatyti tam tikrą savo įvaizdį, kuris tėra pramanas. Tikroji mūsų asmenybė, labai susijusi su mūsų savijauta tada, kai netrikdo išorinė aplinka. Tai vyraujančios emocijos, kai liaujamės bėgę ir liekame su savimi. Taip pat tos mūsų savybės, kurias slepiame nuo kitų.
Mums tapus priklausomiems nuo tokių priprantamų emocinių būsenų kaip kaltė, gėda, pyktis, baimė, nerimas, kritiškas mąstymas, depresija, savimana ar neapykanta, tarp mūsų išorinio vaizdinio ir tikrosios asmenybės atsiranda plyšys.
Esame apsisiautę įvairių emocijų sluoksniais ir jos sudaro mūsų tapatybę. Norėdami atsimiti, kas tokie esame, turime vis iš mūsųtapatybę. Norėdami atsiminti, kas tokie esame, turime vis iš naujo atkurti tas pačias patirtis ir patvirtinti asmenybę atitinkamomis emocijomis. Susitapatiname su išoriniu pasauliu ir prisirišame prie jo, nes visa tai sudaro mūsų išorinį vaizdinį.
Šis išorinis vaizdinys tampa asmenybės fasadu, kuris negalėtų egzistuoti be išorinio pasaulio. Jis visiškai priklauso nuo aplinkos. Ši asmenybės pusė visais imanomais būdais stengiasi paslėpti tikrą vidinę būseną ir pripildyti vidinę tuštumą išorės butaforijomis: Man priklauso šie automobiliai, turiu daugybę svarbių draugų ir pažystamų, esu lankęsis šiose vietose, sugebu tai daryti, esu patyręs šiuos dalykus, dirbu šioje įmonėje, esu sėkmingas… Tai mūsų mentalinė projekcija aplinkoje.
Tiesa ta, kad pasauliui skirtas vaizdinys skiriasi nuo tikrosios asmenybės, mūsų savijautos atsitraukus nuo išorinės tikrovės dirgiklių. Like su savimi jaučiamę gėdą ir pykstame dėl žlugusios santuokos,. Bijome mirties, mus kamuoja nežinomybė likusių gyvenimo metų. Jaučiamės nevisaverčiai dėl didelio tėvų reiklumo. Nemėginame kovoti dėl savo teisių, nes augome ties skurdo riba. Griaužiamės, nes mūsų kūnas ne toks, kokį save norėtume pristatyti pasauliui. Visus šiuos jausmus bandome paslėpti nuo aplinkinių akių.
Tai tikroji mūsų asmenybė, kiūtanti po projektuojamu vaizdiniu.. Susikuriame automatiškų programų rinkinį, kurios saugo pažeidžiamas mūsų puses. Iš esmės apgaudinėjame visus dėdamiesi kitu asmeniu, nei iš ties esame, nes žinome, kad visuomenėje neatsiras vietos tikrajai asmenybei. Labai abejojame, ar kas nors galėtų ją priimti ir mėgti.
Aktyviausiai tokiu maskaradu žmonės užsiima jaunystėje, kai formuojasi jų tapatytbė. Ir dažniausiai tas jų prisiimtas vaidmuo atspindi ne jų tikrąją asmenybę, otik norą sudarytikitų akyse konkretų įvaizdį. O tai jis daro dėl vienos pagrindynės būsenos; nesaugumas. Dėl to paaugliai ir mažamečiai vaikai ieško paguodos, taikydamiesi prie nusistovėjusių klišių.
Užsidėkite kaukę, prisitaikykite- kam rodytis pasauliui, koks esate/ Juk visi žinome , kas nutinka tiems, kurie yra kitokie. Pasaulis sudėtingas ir baugus, tačiau galime apslopinti baimę ir išvengti dvejonių prisiplakus prie kitų.
Ilgainiui jūsų pasirinkta kaukė suauga su veidu. Ar bent bandote tuo itikinti save.Paprastai nesaugumo jausmą lydį siekis pažinti ir suvokti save. Galvoje knibžda klausimai : ar iš ties tai esu aš? Ar išties noriu toks būti ? Tačiau nepaisyti jų daug lengviau, nei atsakyti.