Tuščiagarbystė ( garbėtroška ) – agresyvaus būdo bruožas

Psichikos gyvenime išsikerojus pripažinimo siekiui, įtampa taip sustiprėja, kad ilgainiui žmogus susitelkia į galios bei pranašumo tikslą ir intensyviau stengiasi jį pasiekti. Jo gyvenimas virsta didelio triumfo laukimu. Toks žmogus praranda realybės jausmą, nes nutrūksta jo ryšys su gyvenimu, ji nuolat kamuoja klausymas , kokį įspūdį jis daro kitiems ir ką kiti apie jį mano. Tokia laikysena itin riboja individo veiksmų laisvę, ir ryškiausiu būdo bruožu tampa tuščiagarbystė.

Galima teigti, kad kiekvienam žmogui būdinga tuščiagarbystė ar bent užuomazgos. Tiesa, atvirai demonstruojama tuščiagarbystė nelabai imponuoja, todėl paparastai slepiama, įgauna įvairiausias formas. Kuklumas kartais irgi gali būti tuščiagarbystės atmaina. Žmogus gali būti toks tuščiagarbis, kad kitų nuomonė jam apskritai nerūpi arba, priešingai, jis godžiai jos vaikosi, mėgindamas išpešti sau naudos.

Peržengus tam tikrą ribą tuščiagarbystė tampa itin pavojinga. Ji ne tik spaudžia žmogų atlikti įvairiausius nereikalingus darbus, reikalauja pastangų, labiau nukreiptų į regimybę, o ne į būtį, ne tik verčia jį nuolat galvoti apie save ar daugių daugiausia domėtis kitų nuomone apie jį, dėl tuščiagarbystės jis ankščiau ar vėliau praranda kontaktą su tikrove. Jis gyvena nesuvokdamas žmonių ryšių, nejausdamas sąsajų su gyvenimu, pamiršta, ko iš jo reikalauja ir ką jis pats galėtų duoti kaip žmogus. Tuščiagarbystė labiau už bet kurią kitą ydą stabdo žmogaus raidą, nes jis nuolat svarsto, ar galiausiai turės kokios nors naudos.

Kartais žmonės gelbstisi, tuščiagarbystę, puikybę pavadindami gražesniu žodžiu, ambicija, atrasime nemažai žmonių, besidididžiuojančių, kokie jie ambincingi.Kartais kalbama ir apie „ aktyvumą“ Kad šis naudingas visuomenei. Bet čia visur tas pats.  Vekiau kaišioti kitiems pagalius į ratus

Tuščiagarbystė atsiranda labai anksti ir kliudo tapti tikrais partneriais, verčia juos vekiau kaišioti kitiems pagalius į ratus. Matydami negalėsią patenkinti tuščiagarbystės dažnai matome, kad tuščiagarbiai vaikai pavojingomis aplinkybėmis stengiasi itin pabrėžti savo vertę ir džiaugiasi , jei pavyksta prieš silpniasniuosius pajusti jų jėgą. Kiti, jau kiek netekę drąsos, mėgins tenkinti tuščiagarbystę nesuprantamais mažmoiais, užmetę svrbiausą veiklos srytį, darbą, jie sieks pripažinimo kitame, pagal užgaidas susikurtame karo veiksmų teatre. Tarp jų sutiksime nuolat besiskundančių, koks sunkus jų gyvenimas, ir nuolat tvirtinančių, kad kiti yra jiems skolingi.. tokie žmonės teigia, kad būtų daug pasiekę, jei ne blogas auklėjimas, jei ne ta ar kita nelaimė.Daug maž tokie jų skundai. Jie visada surandą dingstį pasitraukti iš gyvenimo fronto. Tačiau ir jų svajonės tenkina vien tuščiagarbystę,

Daugybė žmonių degraduoja ( dažnas dabartinės visuomenės reiškinys), lieką nelaimingi visą gyvenimą, juos tiesiog persekioja nelaimės. Tai žmonės, kurie nesutaria su kitais, negali prisitaikyti gyvenime, nes siekia vienintelio tikslo – atrodyti didesni, nei iš tiesų yra. Tad jie lengvai įsivelia į konfliktą su tikrovę, kuriai nei šilta, nei šalta dėl to, kad kas nors pernelyg geros nuomonės apie save.

Dažnai žmonės tiesiog įsitikinę nesą tuščiagarbiai. Jie kreipia dėmesį tik į išorines apraiškas ir nesupranta, kad tuščiagarbystė slypi kur kas giliau. Pvz., ji gali reikštis ir tuo, kad žmogus nuolat gražbyliauja draugijoje, visada stengiasi pareikšti savo nuomonę, kartais draugiją vertina pagal tai, ar jam tai pavyko, ar ne. Yra tokių, kurie kviečiami apskritai neateina, arba leidžiasi ilgai įkalbinėjami, arba vėluoja. Kiti draugijoje pasirodo tik labai ypatingomis progomis, jie laiko save „ rinktiniais „  ir krtkartėmis tai pareiškia. Dar kiti patenkina tuščiagarbystę apeidami visas draugijas.

Tuščiagarbystė aiškiai liudija veržimasi aukštyn : nepajėgumo jausmo apimtas žmogus nori būti pranašesnis už kitus ir iškelią sau tikslą, kurio neimanoma pasiekti. Galime įtarti, kad žmogus, kurio tuščiagarbystė krinta į akis, kartais pats to nesuvokdamas  menkai vertina save.

Tuščiagarbystė žmogaus psichikos gyvenime pasireiškia labai anksti. Išties joje visada esama kažko vaikiško : tuščiagarbiai beveik visada mums atrodo vaikiški. Šis būdo bruožas pradeda formuotis vaikystėje. Vaikas gali jaustis nuskriaustas, nes dėl klaidingo auklėjimo jį itin slegia tai, kad jis mažas. Kitais atvejais pasipūtimą skatina savotiška šeimos tradicija. Iš tokių žmonių neretai išgirstame, kad ir jų tėvai pasižymėjo šiuo „aristokratišku“ būdo bruožu, skyrusiu juos nuo kitų. Tačiau tokia laikysena ištikrųjų dangstomas mėginimas pasijusti išskirtiniu, kitokiu žmogumi, kilusiu iš ypatingos, „geresnės“, šeimos, kupinu „geresnių“, „aukštesnių‘“ poreikių bei jausmų, kuriam privilegijos tiesiog likimo nulemtos. Kaip tik ši pretenzija į priviligijuotą padėti suteikia kryptį žmogaus gyvenimui, lemia jo elgseną ir raiškos formas.

Tad šie žmonės kupini priešiškumo, linkę lengvabūdiškai stebėti kitų skausmą ir nepaisyti jo. Dažnai priešiškumą liudija aštri kritika. Tokie žmonės bet ką sutrina į miltus, nuolat šaiposi ir peikia, niekam nenusileidžia ir visus keikia. Kartu turime priminti, kad negana pažinti blogį ir jį pasmerkti: reikia kas kart klausti savęs, ką pats padarei, kad padėtis pagerėtų. Žinia, tuščiagarbiui visiškai pakanka vienu moju pakilti virš kitų, viską išdeginant aštriu kritikos šarmu. Kartu šiems žmonėms praverčia tai, kad jie neįtikėtinai pasikaustę šioje srityje. Tarp jų pasitaiko nuostabiausio sąmojo, stulbinamo nuovokumo egzempliorių. Paniekinamu, žeminamu elgesiu, kuriuo šie žmonės negali atsimėgauti, reiškiasi itin dažna šio būdo bruožo savybė, polinkis nuvertinti. Jis rodo, kad ištikrųjų tuščiagarbio puolimo objektu tampa kito žmogaus  vertė ir reikšmė. Jis mėgina pajusti pranašumą menkindamas kitą. Kito vertės pripažinimas tokius žmones paveikia kaip asmeninis įžeidimas. Šitai irgi liudija giliai glūdinti silpnumo pojutį.

Neretai tuščiagarbystė įgauna tokį mastą, kad įgyvendinti norą žmogui tampa svarbiau nei tai, ko jis nori. Tai liudija vienos šešiametės pavyzdys: ji buvo labai aikštinga, nuolat stengdavosi pasiekti viską, kas tik jai šaudavo į galvą, genama vien troškimo parodyti savo galią ir priversti kitus paklusti, kad ir kokie būtų padariniai. Karta motina, kuri stengėsi sutarti su ja, tik nežinojo kaip, pamėgino…