FIZIKA IR MEDICINA – PAVĖLUOTA IR IGNORUOJAMA
( ištraukos iš B.H. Lipton, Ph.D. knygos „Tikėjimo biologija“)
Tradiciniai biologai yra redukcionistai. Jie mano, kad gyvo organizmo funkcionavimą galima suprasti išskaidžius jį į atskiras ląsteles ir pažinus jų biochemine sandarą. Vyrauja įsitikinimas, kad gyvybinės biocheminės reakcijos vyksta pagal garsaus amerikiečio Henrio Fordo išrasto konvejerio principus: viena cheminė medžiaga pradeda reakciją, kuri inicijuoja kitą reakciją su kita chemine medžiaga ir taip toliau, tarsi linijinis srautas:
A → B → C → D → E
Turėdami prieš akis tokį modelį galime daryti prielaidą, kad, sistemai sutrikus ( o tai mūsų atveju būtų organizmo liga ar negalavimas), sutrikimo priežastis turėtų būti rasta kurioje nors vienoje grandyje. Reikia tik pakeisti sugedusį elementą arba jį pataisyti, pavyzdžiui, duoti ligoniui cheminių vaistų – ir organizmas teoriškai turėtų pasveikti. Tokia prielaida skatina farmacinę pramonę ieškoti „stebuklingos tabletės“, o genų inžinierius – už įvairias ligas atsakingų genų.
Kvantinis modelis mums leidžia suprasti, kad visatą sudaro tarpusavyje priklausomų energinių laukų visuma. Biomedicinos mokslo atstovus toks požiūris glumina ir trikdo, nes jie nepripažįsta nepaprastai sudėtingų vidinių sąsajų tarp fizinių elementų ir energinių laukų. Galima sakyti jie nepripažįsta visumos. Redukcionistinis tiesinio informacijos srauto pripažinimas yra niutoniškos visatos bruožas.
Kvantinis visatos modelis, priešingai, aprėpia visus tarpusavyje susijusius informacijos srautus. Ląstelės elementai yra susipynę į sudėtingus tinklus, kuriuos sudaro tarp jų cirkuliuojantys informacijos ir grįžtamojo ryšio srautai. Biologinė disfunkcija gali atsirasti dėl informacinės klaidos bet kurioje ryšio ciklo grandinėje. Norėdami perderinti šios sudėtingos sistemos elementų sąveiką, turime išmanyti ir padaryti daugiau, nei tik rasti cheminį junginį, kuriuo būtų galima paveikti vieną konkretų informacinį ryšį. Pavyzdžiui, jeigu pakeisime C elemento koncentraciją, tai poveikį pajus ne vien D. Holistiniais kanalais C koncentracijos pokytis paveiks visus kitus visumos elementus.
Kai suvokiama, kokie sudėtingi ryšiai sieja materiją ir energiją, tampa aišku, kad redukcionistinis tiesinis (A → B → C → D → E) požiūris nepajėgus net apytiksliai paaiškinti, kas tiksliai vyksta, kai organizmas suserga. Kad tai suprastume, turime nustatyti, kaip tarpusavyje yra susieti ląstelės baltymai.
Baltymų sąveikos tinklai ypač aiškiai rodo, kaip pavojinga vartoti cheminius vaistus. Dabar turbūt aišku, kodėl farmacijos kompanijos prie savo gaminamų vaistų prideda ilgiausias vartojimo instrukcijas, kuriose aprašomas šalutinis veikimas. Sąrašai paprastai būna ilgi-pradedant menku niežuliu ir baigiant mirtimi. Kai išgeriame tabletę, kad ji pataisytų vieno baltymo daroma klaidą, tabletė paveikia ne tik tą baltymą, o kur kas daugiau.
Be to, šalutinį vaistų poveikį dar laibiau sustiprina tai, kad biologinių sistemų baltymai dažnai būna daugiafunkciški. Tos pačios baltymų molekulės vienu metu skirtinguose organuose ir audiniuose atlieka visiškai kitokius vaidmenis. Pavyzdžiui, geriame vaistus, kurie turėtų pašalinti širdies signalinio kanalo disfunkciją. Suprantama, kad kraujas tą chemiją išnešioja po visą organizmą. Todėl „širdies“ vaistai gali visai nenumatytai sutrikdyti nervų ar kitų organizmų sistemų veiklą, jei tik juose yra tokių baltymų, kuriuos veikia minėti vaistai.
Siūlymas biologijoje taikyti kvantinės mechanikos principus, tikrai neteigia, kad turime atsisakyti Niutono atrastų principų. Jų vertė nesumažėjo. Naujieji kvantinės mechanikos dėsniai jokiu būdu neneigia klasikinės fizikos. Planetos vis dar skrieja savo orbitomis ir jų judėjimą galima aprašyti niutoniškos fizikos formulėmis. Visas skirtumas tarp dviejų mechanikų tas, kad kvantinė mechanika taikytina molekulių ir atomų lygmenyje, o klasikinė-didesnės apimties kūnams, kai reikia aprašyti organus, individus, individų bendrijas. Liga, pavyzdžiui vėžys, reiškiasi makrolygmenyje – mes matome ir apčiuopiam naviką. Tačiau vėžio raida prasideda nuo sutrikusių pirminių lastelų – tai jau yra molekulių vaidmuo.
Laikai jau keičiasi: dabar mes esame laibiau apsišvietę ir žinome, kokį pavojų gali sukelti vaistai, be to, palankiau žiūrime į alternatyviuosius gydymo metodus. Net draudimo kompanijos pradėjo mokėti už paslaugas, kurias visai neseniai smerkė kaip šundaktariavimą, vieną kitą tokį alternatyvųjį specialistą įsileido net didžiosios universitetinės ligoninės.
Tačiau mokslininkai alternatyviaisiais gydymo metodais domisi dar per menkai. Tiesa, spaudžiant visuomenei, Nacionalinis sveikatos institutas pripažino „alternatyviosios medicinos“ kryptį. Tačiau tai vien simbolinis gestas, leidžiantis apraminti aktyvistus ir pacientus, kurie alternatyviajai sveikatos priežiūrai išleidžia nemažus pinigus. Tačiau iš tikrųjų nėra jokių rimtų fondų, pasirengusių finansuoti mokslinius energinės medicinos tyrimus. O be tokių tyrimų energiniai gydymo metodai oficialiai laikomi „nemoksliniais“.